Apie tai, kad elektroninė erdvė, kurioje dažnas „gyvena“ ir be kurios savo gyvenimo dauguma jau net neįsivaizduoja, toli gražu nėra tokia nepavojinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pastaruoju metu kalbama gana dažnai. Tačiau vis didesnį nerimą kelia tai, kad paprastam žmogui, dėl kažkieno nusikalstamos veikos nukentėjusiam elektroninėje erdvėje, įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas ir patirta žala, – neįmanoma.
Sužinojo, kad „reklamuoja“ papildus
Lietuvoje gerai žinoma dietologė Daiva Pipiraitė neseniai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje – sužinojo, kad internete ji „reklamuoja“ nežinia kur ir kieno gamintus lieknėti skirtus maisto papildus.
Ypač populiariame šiuo metu socialiniame tinkle „Facebook“ ne vieno dėmesį patraukė įrašas „Medikai įspėja – būkite atsargūs su šia gydymo priemone. Nepatikėsite, kaip greitai tirpsta antsvoris“ ir dietologės D.Pipiraitės nuotrauka. Tačiau paspaudus prie pranešimo pridėtą nuorodą, siūlančią skaityti daugiau, atsidarydavo konkretiems maisto papildams reklamuoti sukurtas tinklalapis, kuriame buvo pateikiamas labai neprofesionaliai parašytas suklastotas „interviu“ su šia dietologe apie maisto papildo veiksmingumą lieknėjant ir, savaime suprantama, suteikiama galimybė to maisto papildo užsisakyti.
Kadangi minimą maisto papildą reklamuojančioje svetainėje jokių gamintojo ar platintojo kontaktų nėra (pardavėjai patys susisiekia su pirkėju, palikusiu savo kontaktus), mitybos specialistei teko visais jai prieinamais būdais ginti savo gerą vardą – elektroninėje erdvėje skelbti įrašus, kad jokių lieknėjimo preparatų ji neplatina ir jų nereklamuoja. Juo labiau kad tas preparatas net neregistruotas Lietuvoje, tad platinti jį apskritai draudžiama – nežinia, kokia jos sudėtis ir kokią žalą jis gali padaryti žmogaus sveikatai.
D.Pipiraitė apie susidariusią situaciją informavo maisto papildų platinimą Lietuvoje kontroliuojančią Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Parašė ji ir socialinio tinklo „Facebook“ administratoriui, tačiau iki šiol jokio atsakymo nesulaukė, o reklama iš internetinės erdvės dar ilgą laiką nebuvo pašalinta.
Nuo internetinių aferistų nukentėjusi specialistė kreipėsi ir į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą informuodama apie neteisėtai naudojamus jos asmeninius duomenis.
„Praėjusią savaitę gavau atsakymą, kad ikiteisminis tyrimas dėl įvairių aplinkybių nebus pradėtas, – sakė D.Pipiraitė. – Tyrėja man sakė, kad situacijos, kai internete nusikalstamai pasinaudojama kažkieno vardu, gana dažnos ir dažniausiai sunkiai išaiškinamos. Tai suprantama, nes dažniausiai į tai „įveltos“ užsienio valstybės, kuriose registruoti sukčių puslapiai. Interneto svetainės, kurioje be sutikimo panaudota mano pavardė bei nuotrauka, IP adresas registruotas Rusijoje, Sankt Peterburgo mieste. Nesu naivi, puikiai suprantu, kad šiuo atveju kažko daugiau padaryti neįmanoma, policija – ne visagalė, yra daug įvairių aplinkybių. Žinoma, padaryta žala man, nes diskredituojamas mano vardas ir kvalifikacija, ir tam žmogui, kuris, patikėjęs menamomis mano rekomendacijomis, nusiperka nežinia ką“.
Vis dėlto moteris teigia šioje situacijoje nepasijutus bejėgė, nes institucijos, į kurias kreipėsi, tyrė šį atvejį, su ja susisiekė, konsultavosi, o ir žmonės socialiniame tinkle „Facebook“ noriai dalinosi jos paviešinta informacija apie sukčius.
„Labai gali būti, kad šioje istorijoje dar nėra padėtas taškas, – teigia D.Pipiraitė. – Žmonėms visada rekomenduoju bet kokią informaciją apie maitinimąsi, maisto papildus vertinti atsargiai, kritiškai, netikėti viskuo, kas parašyta internete. Apskritai, jeigu kyla bent menkas įtarimas dėl to, ar priemonė gali taip veikti, kaip reklamuojama, reikia klausti specialisto. Šiuo atveju į mane kreipėsi gausybė žmonių – sakyčiau, žmonės gana kritiškai reagavo į tą straipsnį. Džiaugiuosi tuo. Mano manymu, nuo gausybės internetinės erdvės pavojų oficialiosios institucijos žmogaus neapsaugos, jeigu jis pats nebus kritiškas, atsargus, nesisaugos ir tik tikėsis, kad kažkas kitas už jį turi būti atsakingas“.
Problema ne tik Lietuvoje
Pagal ES galiojančią tvarką kiekvienas maisto papildų platintojas, prieš pateikdamas produktą rinkai, turi apie jį pranešti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui, kuris vykdo maisto papildų notifikavimą.
Kaip „Vakaro žinioms“ teigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė – valstybinė maisto produktų inspektorė Rita Beliauskienė, maisto papildų platinimą kontroliuojanti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kartais gauna pranešimų apie tai, kad internetu prekiaujama nenotifikuotais maisto papildais.
„Gavę tokią informaciją bandome identifikuoti svetainės savininkus, bet dažnai susiduriame su tokiomis problemomis kaip anonimiškumas internete – labai sunku surasti, kas atsakingas už konkrečią svetainę ar joje pateiktą informaciją. Ši problema opi daugelyje ES šalių, ne tik Lietuvoje“, – sako R.Beliauskienė.
Jei pavyksta išsiaiškinti, kas yra svetainių ir joje platinamos informacijos savininkai, anot specialistės, kai kurie jų geranoriškai bendradarbiauja ir visą informaciją, kuri klaidina vartotojus, pašalina iš svetainės. Dažniausiai tai būna Lietuvoje registruotos svetainės. Jei svetainių savininkų nepavyksta identifikuoti, kreipiamasi pagalbos į policiją, tačiau tyrimas užtrunka ne mėnesį ir ne du, o neretai net ir policijai nieko nepavyksta išsiaiškinti. Jei svetainė registruota ne Lietuvoje, net baudos jos savininkams skirti neįmanoma, nes tai yra ne Lietuvos maisto tvarkymo subjektas.
Tiekti Lietuvos rinkai nenotifikuotus papildus yra draudžiama. Vartodami nelegaliai parduodamus maisto papildus žmonės rizikuoja savo sveikata, nes sudedamųjų dalių kilmė gali būti neaiški, o sauga ir kokybė taip pat abejotina. Juose gali būti draudžiamų medžiagų ar maisto priedų, neleistinų vitaminų ar mineralinių medžiagų formų.
Nusprendusiems įsigyti maisto papildų internetinėje parduotuvėje R.Beliauskienė pataria atkreipti dėmesį, kokia informacija yra pateikiama konkrečioje svetainėje. Patariama nepirkti papildų, jeigu nurodyti tik užsienio šalių gamintojai, bet nėra platintojų Lietuvoje pavadinimų, adresų bei telefonų numerių. Be to, nereikėtų pasikliauti reklamomis apie greitą papildų efektą ir prisiminti, kad maisto papildai neturi gydomojo poveikio.
Darius ŠTITILIS, Mykolo Romerio universiteto profesorius, kibernetinio saugumo valdymo studijų programos vadovas, teisės mokslų daktaras, besispecializuojantis IT teisės srityje:
– Ar žmogui, kuris nukentėjo dėl kažkieno nusikalstamų veiksmų internetinėje erdvėje, įmanoma rasti tiesą, jei net policija atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą?
-Policija tiria tam tikras neteisėtas veikas, tačiau reikia suprasti, kad, pavyzdžiui, atvaizdo naudojimas be asmens sutikimo siekiant komercinės naudos – ne policijos reikalas. Tai daugiau civiliniai teisiniai santykiai, nes atvaizdo naudojimas yra reglamentuotas Civiliniame kodekse. Atitinkamai teisės į atvaizdą gynyba turi vykti pagal Civilinio proceso kodekse nustatytas taisykles, kitaip tariant – teisme nustatyta tvarka pateikiant ieškinį dėl neteisėto atvaizdo panaudojimo. Civilinis kodeksas numato galimybę reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Tačiau kai kalbame apie internetinę erdvę, situacija yra pakankamai sudėtinga. Jeigu IP adresai yra iš kažkur kitur, čia jau prasideda problemos. Gali būti sudėtinga sužinoti ir nustatyti, kas yra konkretaus tinklalapio valdytojas. Jei potencialus atsakovas yra užsienyje ir jį sunku nustatyti, teisminė teisės į atvaizdą gynyba gali būti iš viso praktiškai neįmanoma arba labai apsunkinta. Problemų gali sukelti teismingumo taisyklės, kurios daugiausia pritaikytos fizinei erdvei, efektyvių teisinės pagalbos mechanizmų nebuvimas.
ES egzistuoja reguliavimas, kuris įpareigoja kiekvieno tinklalapio valdytoją atskleisti informaciją apie save – pateikti kontaktus, adresą, telefono numerius. Deja, realiai veikiančių mechanizmų, ką daryti, kai tinklalapio, talpinamo užsienyje, savininkai to nedaro, nors paslaugas teikia ir ES piliečiams, yra mažoka. Problema ta, kad reguliavimas yra daugiau paremtas geografine lokacija, daugiausia galima kalbėti apie ES erdvę, bet niekas netrukdo tinklalapį įsteigti kažkur kitur. Tad čia ir gali būti problemų tiek dėl atsekamumo, tiek dėl Lietuvos jurisdikcijos taikymo.
Ne paslaptis, kad šiuo metu labai populiarūs tam tikri IP adresai, kai, pavyzdžiui, žmogus veikia iš Lietuvos, bet su JAV registruotu IP adresu. Ir niekaip neįmanoma nustatyti, kas iš Lietuvos valdo tam tikrą tinklalapį. Va čia ir yra problema, kad nėra jokio tarptautinio susitarimo, kuriuo galima būtų spręsti tokias problemas.
Galiu paminėti ir pavyzdį iš televizijos srities: kai Lietuvoje uždraudžiami retransliuoti tam tikri televizijos kanalai, internete atsiranda tinklalapių, kurie rodo tuos pačius kanalus, ir nieko nepavyksta padaryti. Tiesa, yra tam tikrų iniciatyvų tokius kanalus, prieinamus internete, blokuoti, tačiau kol kas problema aktuali ir šiandien nesuvaldyta.
Tad tenka pripažinti, kad žmogui tam tikrais atvejais gali būti iš tiesų sunku apginti savo teises.
Vienas būdas būtų kreiptis į patį „Facebook“. Sakyčiau, čia viena iš realesnių priemonių – įrodant savo tapatybę ir aprašant situaciją. Galbūt atsižvelgę į tai jie galėtų tuos įrašus su nuorodomis į tinklalapį blokuoti. Taip galima būtų bent jau pasiekti, kad klaidinanti informacija nebebūtų prieinama ir neteisėtas atvaizdo naudojimas bent jau šiame socialiniame tinkle būtų sustabdytas.
„Facebook“ tam tikrais atvejais kuriam laikui blokuoja turinį ar atskirus vartotojus, tačiau tai daugiau nukreipta į atvejus, skleidžiančius neapykantą skatinančią ar nepilnamečiams žalingą informaciją arba kai naudojamos suklastotos paskyros. Kitaip sakant, siekiama, kad būtų blokuojamas tam tikras turinys gavus pranešimų apie netinkamą informaciją arba kovojant su tapatybės ir profilių vagystėmis.
– Vadinasi, niekuo dėtas žmogus gali nukentėti ir nuo priešiškai nusiteikusių asmenų ar konkurentų, jei jie praneš, kad jis skleidžia kažkokią netinkamą informaciją?
– Teoriškai taip. Gali būti visokių atvejų. Praktiškai manau, kad „Facebook“ turėtų elgtis atsakingai. Yra samdomi asmenys, kurie nagrinėja tas situacijas, – nemanau, kad jie tiesiog blokuoja gavę kažkokį paprastą pranešimą. Dėl atvaizdo naudojimo situacija sudėtingesnė, jai reikia išsamesnio tyrimo, todėl daug kas priklausytų tiek nuo aplinkybių išdėstymo ir įrodymų pateikimo, tiek nuo „Facebook“ atlikto vertinimo.
Tik faktas, kad daugiau dėmesio šiuo metu skiriama vadinamajam „hate speech“ reiškiniui. Šioje srityje yra šiek tiek labiau išdirbti mechanizmai, priimta įvairių europinių ir tarptautinių dokumentų, privalomų ir neprivalomų. O kalbant apie komercinius dalykus – atvaizdas ar pavardė naudojama tam, kad prisitrauktum pirkėjų, – čia reakcija dažnai ne tokia, kokios reikėtų. O kartais jos apskritai nebūna.
Kitaip sakant, tam tikrų priemonių suvaldyti nepageidaujamą situaciją elektroninėje erdvėje yra, tačiau tai nėra taip lengva – susiduriama su socialinių tinklų abejingu požiūriu ar sunku nustatyti, kas gi veikia kitoje pusėje.
– Kitaip sakant, toje internetinėje erdvėje, kurioje daugelis „gyvena“ ir be kurios savo gyvenimo dažnas jau neįsivaizduoja, yra ir pliusų, ir daug rizikos?
– Be abejo, kaip ir visur kitur. Juk ir keliuose nusikaltėliai stabdo mašinas, ir į namus sukčiai paskambina. Visur būna blogų dalykų. Internete jie specifiniai, nes tam tikrais atvejais sunku nustatyti už to slypinčius asmenis.
Kita vertus, internetas jau nėra kažkokia ypatinga aplinka. Daugelio žmonių gyvenimas ten vyksta – tame pačiame „Facebook“ ar kitose platformose. Bet nuo tokių atvejų niekas nėra apsaugotas, tad reikėtų labai gerai įsivertinti, ar eikvoti savo laiką, ar verta visame tame dalyvauti.
Vis dėlto elektroninėje erdvėje galima rasti daug daugiau informacijos, nei atrodo ir pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, daugelis anoniminių komentuotojų mano, kad jie gali daug daugiau pasakyti nei fizinėje erdvėje, ir šiuo metu tam tikri portalai komentatorių net neprašo registruotis. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad tie komentatoriai yra visiškai anoniminiai, – pagal IP adresą, naudojant viešus šaltinius, galima labai daug ką sužinoti. Tad ir šiuo atveju nedrįsčiau vienareikšmiškai teigti, kad čia visiškai nieko neįmanoma padaryti.
– Bet policija nusprendė, kad neįmanoma. Tad toliau nukentėjusiajai belieka pačiai samdytis IT specialistą, kad jis atliktų tyrimą?
– Taip, jeigu tikrai pažeisti jos interesai ir padaryta didelė žala, gali tekti samdytis tam tikrus specialistus.
Tačiau viskas priklauso nuo tų interesų pažeidimo masto. Jeigu ginčo suma yra potencialiai didelė, galima samdyti teisininkus ir taip bandyti spręsti konfliktinę situaciją. Jeigu ginčo suma nedidelė, apginti savo teises gali būti pakankamai problemiška. Reikia pripažinti, kad mažų verčių ginčai potencialiai linkę užsibaigti net neprasidėję. Rasti teisybę, kai žala potencialiai maža, mechanizmų nepakanka. Taip, bandyti reikėtų, bet garantijos, kad pavyks, nėra. Pačiam nukentėjusiajam teks spręsti, kaip elgtis toliau.
Kita vertus, net ne elektroninėje, o fizinėje erdvėje yra tikrai brangu ginti savo teises, pradedant teisminį procesą prieš kažkokį potencialų pažeidėją. Nėra nieko unikalaus ir elektroninėje erdvėje. Reikia tiesiog įsivertinti, kiek pažeidimas yra didelis ir kiek žmogus pasiryžęs skirti laiko ir pinigų tam, kad apgintų savo interesus.
Grįžtant prie policijos, turiu pasakyti, kad žmonės dažnai tikisi daugiau, nei policija formaliai pagal įstatymą gali. Policija dažniausiai tiria nusikalstamas veikas – į komercinius santykius, atvaizdo naudojimo teisėtumą ji gali ir nesikišti. Tai, kad policija nesiima tirti, dar nereiškia, kad tai jau pasaulio pabaiga. Reikia pasvarstyti, ką galima padaryti konkrečiu atveju, – gal įmanoma sužinoti apie tą tinklalapį daugiau ir kažką išsiaiškinti savo jėgomis, bandyti susisiekti su socialinio tinklo atstovais ir jiems pateikti informaciją bei įrodinėti savo pažeistų interesų ar teisių faktą ir kt.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
